IMG 6945-3

Lakoniškai padėkoti savo rinkėjams, ar pasidalinti su jais rinkimų įspūdžiais? Tokį klausimą sau iškėliau praėjus rinkiminiam įkarščiui. Kadangi gavau aibę klausimų dėl rinkimų rezultatų, nusprendžiau padėką rinkėjams išplėsti. Neslėpsiu, kad įdėjus tiek darbo ir gavus tokį rezultatą, rinkimais esu kiek nusivylęs, tačiau šis tekstas neskirtas sukelti kieno nors užuojautą. Pora dienų bandžiau rasti tokio rezultato priežastis ir pasistengsiu jas išdėstyti Jums. Sakoma, kiekvieni rinkimai prasideda pasibaigus prieš tai vykusiems. Taip ir šie rinkimai man prasidėjo iškart po 2015 m. savivaldos rinkimų. Kadangi kartu vykusiuose tiesioginiuose merų rinkimuose likau trečias, siekdamas pergalės rinkimuose į LR Seimą privalėjau dirbti dar aktyviau nei iki tol. Mano aktyvus darbas Utenos rajono savivaldybės taryboje, žmonių problemų išklausymas ir sprendimas, susitikimai su visuomene, tūkstančiai valandų diskusijų socialiniuose tinkluose, nuolatinis laikraščių, straipsnių, įvairių ataskaitų ar paprasčiausių facebook post‘ų rašymas Utenos rajono gyventojams buvo neatsiejama kasdienybė.

Juk būtent tokia mano nuolatinė politinė veikla lėmė tai, kad dar prieš kelis metus Utenos politinėje padangėje nebuvę ir nelaukiami liberalai šiandien yra trečia politinė jėga Utenos rajone. Nuo 2015 m. iki 2016 metų pavasario buvo padarytas didžiulis politinis įdirbis, buvo telikę suorganizuoti pačią rinkimų kampaniją ir laukti rezultatų.

Tačiau išaušo gegužės 12 diena, kuomet jau buvęs partijos vedlys savomis rankomis pats sugriovė tai, ką visi Lietuvos liberalai 10 metų statė. Nespėjus suprasti kas įvyko, po kelių dienų tik dėl jam pačiam žinomų priežasčių durimis trenkė ir kitas, laikinasis, liberalų vadovas. Du didžiuliai smūgiai vienai populiariausių Lietuvos partijų prieš pat rinkimus daugeliui liberalų ir jų gerbėjų atrodė kaip labai blogas sapnas, virtęs skaudžia realybe. Atrodytų, dar prieš du mėnesius su vienu iš jų beldėmis į uteniškių duris, o prieš pora dienų kitam asmeniškai patarinėjau politikos klausimais. Deja, tiek aš, tiek visi kolegos neturėjome jokių galimybių vieno veiksmų nutuokti, o kito atspėti. Kitaip pasakius – vienas darydamas neatsiklausė, kitas nepaklausė. Nors pats dėl to kaltu niekaip nesijaučiau, tačiau puikiai supratau, jog visuomenė nubaus ne tik partiją, bet jos narius ir, aišku, kandidatus. Ypač žinant liberalų rinkėjų kritišką požiūrį į tokius dalykus. Neabejoju, kad tuomet ne vienam liberalui susvyravo kojos ir rankos, tačiau labai džiaugiuosi, kad nei vienas partijos skyrius ar išrinktas į politines pareigas politikas netrenkė durimis. Man, kuris kelis metus nuolat uteniškius informavo apie įvairiausias vietinės valdžios negeroves, tai buvo ypač sudėtingas metas. Tačiau, nežiūrint į tai, vyko daug susitikimų, posėdžių, suvažiavimų, kuriuose buvo ne tik karštų diskusijų, bet ir buvo išsirinktas naujas partijos pirmininkas, bei partijos Valdyba, kurios nariu jau penktą kartą buvau išrinktas ir aš pats. Taip pat kolegų buvau deleguotas ir į centrinį rinkimų štabą, kuris organizavo, kaip be keistai skambėtų, sėkmingiausią partijos rinkimų į LR Seimą kampaniją.

Liepos mėnesį įvykus partijos suvažiavimui buvau išreitinguotas į partijos rinkimų sąrašo 16-tą vietą, tačiau, matant partijos reitingus, didelio vidinio pozityvo tai nesukėlė. Teko skubiai apsispręsti kokią daryti asmeninę rinkimų kampaniją. Puikiai suprasdamas visuomenės nuotaikas mūsų partijos atžvilgiu nusprendžiau pasistengti į jas nekreipti dėmesio ir daryti aktyvią kampaniją. Kaip pasakytų jaunimas, jei nepaeis, tai bent liks įdirbis ateičiai. Nusprendžiau pasitelkti internetą, socialinius tinklus, reklaminius stendus, miestelių ir kaimų parduotuves, kalendoriukus (beje jie vis dar žmonėms patinka), du asmeninio laikraštuko leidimus, straipsnių rašymą į vietinę spaudą, įvairius debatus, tris partijos lyderių vizitus, 10 susitikimų su rinkėjais ir 15 000 vienetų laikraštuko išplatinimą asmeniškai pereinant pėsčiomis per visas miesto gatves, daugiabučių namų kiemus, rajono miestelius ir visus didesnius kaimus. Šios ir aibė kitų mažesnių priemonių popieriuje atrodė gražiai, tačiau jų įgyvendinimas pareikalavo didžiulių jėgų ir bemiegių naktų. Toks planas kai kuriems partijos kolegoms pasirodė per sunkus, o pradėjus jį vykdyti dalis bendražygių tokio tempo taip ir neatlaikė, todėl teko viską kompensuoti savo padidintomis apsukomis. Buvo aišku, kad vienas pagrindinių konkurentų, buvęs rajono meras ir dvi kadencijas buvęs LR Seimo narys turi savo rinkėją iš senų laikų, o kita, labiau anuos laikus menanti konkurentė turi didžiulį vietos valdžios, savivaldybės administracijos ir trijų valdžioje esančių partijų palaikymą. Todėl keturis metus ar tiksliau pasakius beveik 14 metų už mokesčių mokėtojų lėšas savivaldybės užsakomuosiuose straipsniuose visuose rajono laikraščiuose nuolat šmėžavo tik vienos partijos kandidatai ir jiems skirtos liaupsės, o tai per ilgą laiką neabejotinai turėjo paveikti rinkėjo savimonę. Kartais straipsniai su jų liaupsėmis mokesčių mokėtojams kainuodavo brangiau nei juose aprašomos problemos sprendimas. Nemokami koncertai už tas pačias mokesčių mokėtojų lėšas, įvairios dovanos (ne visada teisėtos), saldumynai ir kiti pataikavimai rinkėjams buvo neatsiejama vienos iš kandidačių rinkimų kampanijos dalimi. Tuo metu konkurentai neturėjo jokių galimybių atsidurti spaudoje nemokamai ar pavyzdžiui specialiai nebuvo kviečiami į savivaldybės ir jai pavaldžių įstaigų organizuojamus renginius. Vaizdžiai pasakius ilgametė valdžia dėjo visas pastangas, kad Utenos rajono gyventojai matytų tik vieną tiesą ir vienus politikus. Nors netruko konkurentų, kurie iš lapelio skaitydami dalino nerealius ar kartais net su sveiku protu prasilenkiančius pažadus rinkėjams, pats asmeniškai pažadų varžybose nedalyvavau. Tačiau žadėjau būti savimi ir siekti šalinti ne valstybės valdymo pasekmes į kurias visi susikoncentravę, bet priežastis. Per pusantro mėnesio su likusia komanda įvykdžiau visas užsibrėžtas rinkimines priemones. Kampanijos metu susitikau ir pakalbėjau gyvai su begale Utenos gyventojų, o prie kompiuterio ir telefono ekranų, diskutuodamas su Jumis, praleidau šimtus valandų. Tačiau lygiai taip pat nesuskaičiuojamam kiekiui Utenos rajono gyventojų teko aiškintis dėl buvusio bendražygio veiksmų, ypač po pastarojo išėjimo į eterį rugsėjo mėnesį. Kai kurių sutikimų su gyventojais metu pusę laiko užimdavo vien tik ši tema. Matant 2,7 proc. partijos reitingą spaudoje buvo aišku, kad partijai padaryta žala yra labai didelė, tačiau neaišku kokia žala padaryta atskirų šios partijos kandidatų reitingui. Ši dilema kankino visos rinkimų kampanijos metu, nes į akis neigiamą nuomonę per du mėnesius pasakė vos keli žmonės, daugelis kitų užjausdavo ar palinkėdavo sėkmės. Prisimindamas didelį visuomenės norą rinkti kandidatus į LR Seimą ne pagal partijas, bet tiesiogiai, save ir kitus užkrėčiau optimizmu, kad galbūt manęs asmeniškai šio skandalo šešėlis nepalies. Juo labiau nuolat girdėjau kalbas, raginimus, skatinimus, palinkėjimus, kad Utenos rajonui reikia naujo ir jauno Seimo nario.

Tačiau atėjo spalio 9 dienos vakaras ir paaiškėjo, kad ketvirtadalis turinčių rinkimų teisę Utenos rajono gyventojų arba beveik 52,7 proc. nuo 53 proc. balsuoti atėjusių rinkėjų pasirinko ne naują ir jauną, bet jau kelis kartus LR Seime dirbusius vyresnės kartos politikus. Yra sakoma – laiko patikrintas arklys ar kumelė vagos negadina. Gal ir tiesa, tačiau ar tikrai kažkam nuo sovietmečio besitęsianti vaga yra vis dar gera? Na, kaip sakoma, klientas (šiuo atveju rinkėjas) užsako muziką (šiuo atveju politiką). Tačiau žiūrint į rinkimų rezultatus visoje Lietuvoje, darosi aišku, kad rinkėjai rinkosi ne tiek kandidatus, kiek partijas. Ypač tai išryškėjo Valstiečių ir žaliųjų partijos atžvilgiu. Pavyzdžiui, Utenoje net vietiniai šios partijos atstovai, dirbantys savivaldybės administracijoje, man tvirtino, kad nepalaikys iš Vilniaus atsiųstos kandidatės, o palaikys koalicijos Taryboje partnerius socialdemokratus ir jų kandidatę. Šios partijos kandidatės rimtai nevertino ne tik dauguma vietinių politikų (taip sakydamas nenoriu įžeisti), tačiau, manau, kad ir pati kandidatė savo galimybes vertino gana ribotai. Turbūt todėl jinai beveik nevykdė jokios rinkimų kampanijos Utenoje, išskyrus plakatų klijavimą ir vieną susitikimą mieste vykusiuose debatuose. Tačiau rinkėjai žymėjo partijas, beveik aklai žymėjo ir jų iškeltus kandidatus. Tai lėmė, kad debatų metu nei vienos rajono seniūnijos negalintis įvardinti ir jokios politinės patirties neturintis kandidatas šimtu balsų aplenkė nuo gimimo Utenoje gyvenantį ir antra kadencija rajono savivaldybės taryboje dirbantį savo krašto žmogų. Tokia rinkėjų valia ir jos negali paneigti ar pakeisti, tačiau dalies rinkėjų pasirinkimo motyvai, švelniai pasakius kelia įvairių pamastymų. Pavyzdžiui, kyla klausimas, kaip būtų vertinę kandidatus rinkėjai, jei jiems kandidatų TV debatai būtų buvę transliuojami televizijoje ir internete, o ne įkelti į vieną portalą, mistiškai išimti, vėliau, po ilgų raginimų, dar kartą įkelti rinkimų išvakarėse tik į tą patį internetinį portalą. Jei Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) tikslas yra rinkimus padaryti kuo aktyvesniais, tai sprendimas apsiriboti internetu buvo labai sarkastiškas senjorų atžvilgiu, kai šios grupės rinkėjų vien tik Utenos rajone yra virš 10 000. Nenuostabu, kad lankantis rajono miesteliuose apie TV debatus nei vienas žmogus nieko nebuvo girdėjęs ar matęs, kaip ir kai kurių kandidatų apskritai. Nenoras kuo plačiau paskleisti žinią apie kandidatus gali ne tik nulemti rezultatus, bet ir padaryti meškos paslaugą. Jei ne vienas kandidatas atstovaujantis partiją su panašiu pavadinimu, tai, tikriausiai, prieš tai minėtą kandidatę dalis rinkėjų būtų atsiuntę į antrąjį turą, o gal ir į LR Seimą. Būtent taip gali nutikti po dviejų savaičių 40 Lietuvos apygardų, kur antruose turuose atsidūrė žmonių, kurie dar prieš savaitę to tikriausiai net nesapnavo. Suprantama, kad rinkėjai tokiu savo pasirinkimu baudžia buvusias prie valdžios vairo partijas ar tą patį Liberalų sąjūdį, tačiau alternatyvos pasirinkimas nemato,o „loterijos būdas“ prieš tai du kartus baigėsi fiasko. Abu kartus rinkėjai rinkosi gelbėtojus, vadovaudamiesi geromis rinkiminių pažadų emocijomis, ir vėliau abu kartus savo televizorių ekranuose turėjo stebėti neigiamas porinkimines emocijas. Juk tereikia atkreipti dėmesį, kad nei 2008 metų, nei 2012 metų gelbėtojų šiandien politikoje ar valdžioje jau praktiškai nebėra. Kur jie pradingo su savo tuomet dosniai dalintais pažadais?! Tačiau, kaip minėjau, tokia rinkėjų valia ir aš ją pripažįstu. Pripažįstu tiek, kad šiandien man kyla dvejonės ar apskritai verta jaunam (nebūtinai man) politikui savo aktyviausius gyvenimo metus aukoti aktyviai politinei veiklai rajone. Tai ne nusivylimo gaida, bet paprasčiausia logika, kuri atsiranda pažiūrėjus į rinkimų priešistorę. 2008 m. Tautos prisikėlimo partija Utenai dovanojo I. Valinskienę, o ši vietoj debatų surengusi vieną koncertą uteniškių atsidėkojimu atsidūrė trečioje vietoje (kai kuriose apylinkėse ir pirmoje), 2012 m. kartu su Darbo partijos banga į trečiąją vietą atplaukė prieš tai jokios realios politinės patirties neturėjęs politikas, 2016 m. Utenos rajono gyventojai ant prizininkų pakilos užkėlė Birutę iš Vilniaus (su visa pagarba jai). Kas bus 2020 metais ir ar atsiras dar viena banga, kuri į Uteną atneš, pavyzdžiui, naują Kazį ar Petrą? Ar sovietinė vaga vis dar toliau bus patikimai ariama? Tai paaiškės tik po keturių metų, tačiau šiandien kyla didelis klausimas ar Utenos rajono rinkėjui (bendrai paėmus) apskritai reikalingi profesionalūs politikai, jų politiniai pricipai ir valia. Belieka laukti antrojo turo pabaigos ir stebėti, kuo visa tai baigsis.

Ačiū visiems, kurie nežiūrint į visas negandas patikėjo liberalais ir savo balsais juos atvedė į Parlamentą. Patikėkite, mes tą vertiname ir padarysime viską, kad pasitikėjimas mumis visuomenėje būtų atkurtas kuo greičiau. Didelis AČIŪ 2661 rinkėjams, kurie mane palaikė Utenos vienmandatėje apygardoje. Taip pat lygiai 2300 rinkėjų visoje Lietuvoje atidavusių balsą man daugiamandatėje apygardoje. Ypač esu dėkingas savo gimtojo Ąžuolijos kvartalo gyventojams, kurie vienoje didžiausių Utenos rajono apylinkių mane rinko į antrąjį turą. Ačiū ir tiems, kurie už mane nebalsavo vien dėl to, kad buvo įsitikinę, jog išrinktas į LR Seimą išsikraustysiu į sostinę ir tokiu būdu, suprask, mažiau dirbsiu uteniškiams. Noriu padėkoti Jums, mielieji draugai, kurie kiekvieną dieną mane palaikėte, kritikavote, klausinėjote ar paprasčiausiai su manimi diskutavote facebooke. Kurie skambinote, rašėte ar drąsinote susitikę mieste. Taip pat didžiulis AČIŪ tiems mano komandos nariams, kurie iki pat rinkimų buvo su manimi ir padėjo visur, kur tik galėjo!

P.S. žiūrint grynai į skaičius, šiuose rinkimuose procentine išraiška pasirodžiau truputį geriau nei prieš pusantrų metų tiesioginiuose merų rinkimuose. Lyginant su 2012 metų rinkimais į LR Seimą, Jūsų pasitikėjimas manimi padvigubėjo.

FaceBook profilis

Susisiek