Šiandien savivaldybės tarybos posėdyje galutinai įsitikinau, kad tarybos dauguma priklausoma tik nuo vieno žmogaus nuotaikos… Vasaros metu viena garbaus amžiaus uteniškė poetė Utenos kultūros centre parodų salėje pristatė savo kūrybos knygą. Į knygos pristatymą susirinko gausus būrys uteniškių. Deja, visiems nuotaiką pagadino žinia, kad iš minėtos uteniškės už parodų salę buvo pareikalauta 200 litų mokesčio. Kai tik pasiekė ši informacija mane, švietimo komitetui pasiūliau daryti pakeitimus, kad meno ir kultūros sritį atstovaujantys uteniškiai patalpomis kultūros centre galėtų naudotis nemokamai. Žinant, kad kultūros centro remontas kainavo virš 6 milijonų litų ir dalis šios sumos sumokėta uteniškių sąskaita, atrodytų siūlymas logiškas. Rugsėjo mėnesį švietimo, kultūros ir sporto komitetas vienbalsiai pritarė šiam mano siūlymui, tačiau tarybos posėdyje merui pareplikavus tarybos dauguma atmetė šį siūlymą. Spalio mėnesį vėl komitete svarstėme šį klausimą ir vėl buvo vienbalsiai pritarta. Kaip tik siūlymas buvo pateiktas tarybos posėdžiui, vėl mero siūlymu buvo atmestas. Šį pirmadienį vėl komitete svarstėme tą patį klausimą ir vėl vienbalsiai buvo pritarta mano siūlymui. Šiandien vykusio tarybos posėdžio metu net ir po mero bandymų atidėti sprendimą, dauguma tarybos prabalsavo už mano siūlymą. Deja, net ir tarybos valiai nebuvo lemta išsipildyti. Meras pasiūlė perbalsuoti iš naujo ir jau naujo balsavimo metu dalis tarybos narių „staiga persimainė” ir balsavo prieš. Kaip galima apibūdinti tarybos narį, kuris tuo pačiu klausimu komitete nuolat balsuoja UŽ, dalyje tarybos posėdžių mero „paprotintas” balsuoja PRIEŠ, tada N’tame posėdyje vėl basuoja UŽ ir po mero pasiūlymo perbalsuoti balsuoja PRIEŠ. Ko galima tikėtis iš tokių politikų? Apskritai, kyla klausimas, kaip dirbti konstruktyviai su valdžia, jei tavo siūlymas tiek kartų nepagrįstai atmetamas, o komitetas sudarytas iš tų pačių tarybos narių išjuokiamas viešai.
