VALGYKLA AR LESYKLA?
Tokį klausimą galima būtų užduoti Utenos rajono valdantiesiems su meru Alvydu Katinu priešakyje, kurie vakar vykusio Utenos rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu, daugiausiai vietos socialdemokratų balsais, savivaldą grąžino į senuosius, komunistinio kombinavimo laikus, kuomet nesivaržant buvo tvarkomasi su valstybės ir įmonių turtu, kaip su savo asmeniniu.
Utenos rajono ligoninėje jau 15 metų šimtams pacientų maitinimo paslaugą teikia viena ir ta pati įmonė (anksčiau VŠĮ „Kretingos maistas“, dabar – VŠĮ „Bruneros“), kuriai iki šiol keistai sekasi sutarti su skirtingomis valdžiomis (įskaitant ir dabartinę) Utenoje. O kaip gi nesiseks, kai maisto ruošimui būtinos Utenos ligoninės patalpos (170 kvadratinių metrų) ne vienus metus nuomojamos be viešojo konkurso ir dar už, švelniai pasakius, nedidelę kainą (2 eurai/kv. m.). Juk tiek kainuoja kai kurių Utenoje esančių butų nuoma, o čia tokio dydžio patalpos ligoninėje, kurios suteikia visišką pranašumą įmonei prieš kitus konkurentus, kurie tikriausiai taip pat norėtų maitinti Utenos ligoninės pacientus, galbūt skaniau ir pigiau.
Tačiau ne įtartinai maža valdiškų patalpų nuomos kaina labiausiai šioje istorijoje stebina, o valdžios ir jai pavaldžių valdininkų galimos machinacijos. 2003 metais VŠĮ „Kretingos maistas“ su tuomete Utenos ligoninės valdytoja Utenos apskrities administracija pasirašė 7 metų patalpų nuomos sutartį iki 2010 metų. 2006 metais (be konkurso) VŠĮ „Kretingos maistas“ buvo perduota dar beveik 20 kvadratinių metrų ligoninės patalpų. 2010 metais su ta pačia įmone (vėl be viešo konkurso) buvo pratęsta patalpų nuomos sutartis dar trejiems metams. 2013 metais Utenos ligoninės valdymą iš Utenos apskrities administracijos perėmus savivaldybei ir netrukus į direktoriaus vietą paskyrus saviškį partietį, su pacientus maitinančia įmone buvo sudaryta dar trejų metų patalpų nuomos sutartis – iki 2016 metų rudens. Tuomet pelningų patalpų trejų metų nuomą (taip pat be konkurso) siekiant sulyginti abiejų sutarčių galiojimo terminus pasiūlė socialdemokratai, kurie, apimti politinės amnezijos, to nenorėjo girdėti bandydami toliau kvailinti į posėdį susirinkusius savivaldybės tarybos narius. Kolega Nerijus Stasiulionis net retoriškai pasiteiravo, ar tokiu atveju valdiško turto nuomininkui neva tinkamai vykdant nuomos sutarties sąlygas galima jį nuomoti be konkursų ir 100 metų?!
Nors viena nuo kitos priklausomų sutarčių (už vieną atsakinga Utenos ligoninė, už kitą savivaldybė) sujungimas į vieną, bendrą konkursą 2013 metais buvo skaidriausias ir racionaliausias būdas siekiant gauti geresnį ir pigesnį maitinimą Utenos ligoninės pacientams bei didesnes pajamas į biudžetą, atėjus 2016 metams savivaldybės valdantieji su meru priešakyje nusprendė toliau “gudrauti”, sutartimis galimai sudarant išskirtinę galimybę tai pačiai įmonei pigiai valdyti visų uteniškių turtą ir tuo pačiu gauti nemažus pelnus iš pacientų maitinimo. 2016 metais nelaukiant kol baigsis patalpų nuomos sutartis “savas” Utenos ligoninės direktorius Dalius Drunga suorganizavo maitinimo paslaugos konkursą ne kartu su patalpų nuoma, kaip buvo sutarta daryti prieš trejus metus, tačiau atskirai. Kadangi tuo metu patalpų nuomos sutartis dar nebuvo pasibaigusi, tai ir maitinimo paslaugų konkurse nugalėtojas buvo nesunkiai nuspėjamas – ta pati įmonė. Juk kaip laimėti kitiems verslininkams maitinimo paslaugų konkursą, jei neturi patalpų ligoninėje, kur tą maistą laikyti ir gaminti? Kadangi paslaugų sutartis buvo sudaryta su VŠĮ „Kretingos maistas“, netrukus (o tiksliau praėjus vos savaitei) Utenos rajono savivaldybė su ta pačia įmone sudarė ir patalpų nuomos sutartį iki 2018 metų. Juk koks kitas verslininkas norės nuomotis maitinimui skirtas ligoninės patalpas neturėdamas su ja maitinimo paslaugos sutarties? Tuomet paaiškėjo, kad Utenos ligoninė su VŠĮ „Kretingos maistas“ maitinimo paslaugų sutartį sudarė 1 metams su neįprasta galimybe ją pratęsti net du kartus po 12 mėnesių taip paliekant didelę landą neskaidriems susitarimams. Turbūt nesunku atspėti, ar buvo pratęsta maitinimo paslaugų sutartis 2017 metais dar 12 mėnesių, jei patalpų nuomos sutartis galiojo iki 2018 m. Nors šių metų pradžioje visoje Lietuvoje Utenos ligoninė pagarsėjo, kaip prasčiausiai maitinanti savo pacientus iš patikrintų šalies gydymo įstaigų, savivaldybės vadovams ir ligoninės vadovams tai buvo nė motais. Ką ten pacientai ar prastas jų maistas, jei kažkieno verslas svarbiau?
Šių metų rugpjūčio mėnesį Utenos ligoninės vadovu dar vienai, penkerių metų kadencijai paskyrus tą patį D. Drungą, pastarasis nedelsiant kibo į maitinimo klausimą, tik ne uteniškių pacientų naudai, o tų pačių verslininkų. Nelaukiant spalio mėnesį beveik tuo pačiu metu pasibaigiant abiejų sutarčių, kuomet nesunkiai ir skaidriai galima buvo suorganizuoti bendrą nuomos ir paslaugos konkursą, suskubta maitinimo paslaugos sutartį pratęsti vėl ankščiau nei baigiasi patalpų nuomos sutartis. Kaip tame posakyje – trukt už vadžių ir vėl iš pradžių. Todėl vakarykščiame posėdyje rajono valdantieji su meru priešakyje nusprendė pratęsti (be konkurso) iki 2019 metų rudens ir patalpų nuomos sutartį. Ir kaip beskambėtų keistai, toks sprendimas buvo motyvuotas lygiai tuo pačiu argumentu – noru 2019 metais sulyginti abiejų sutarčių galiojimo pabaigą ir tuomet surengti bendrą patalpų bei paslaugų konkursą. Tarytum to negalima buvo padaryti kelis kartus iki šiol.
O, kad taip politikai ir jiems pavaldūs valdininkai žongliruotų įstatymais, tvarkomis, sprendimais, sutartimis ir datomis siekiant naudos eiliniam piliečiui, o ne vardan neaiškių interesų. Išvadas belieka pasidaryti Jums, kokie motyvai šios istorijos veikėjus vertė 15 metų ir iki šiol verčia priiminėti tokius sprendimus. Tikriausiai visiškas sutapimas yra ir tai, kad tiek 2003 metais Utenos apskrities administracijoje, tiek 2018 metais savivaldybės administracijoje Utenos ligoninės patalpų perdavimu minėtai įmonei rūpinosi ta pati valdininkė/politikė – savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja. Ta pati, kuri dar prieš kelis metus labai norėjo ir beveik buvo pasiekusi, kad Utenos miesto mokyklų ir darželių maitinimas pereitų į privataus maitintojo rankas. Laimei tuomet savivaldybės tarybos narių dauguma buvo principingesnė ir parodė tokiems planams vietą, ko negalima būtų pasakyti apie vakarykštį savivaldybės tarybos balsavimą, kuris palaimino valdžios viršūnėlių įtartinas užmačias.
DVIRAČIŲ TAKAS UŽ GATVĖS KAINĄ
Savivaldybės tarybos nariams buvo pristatytas projektas, kuriuo numatoma nuo Aušros ir Aukštakalnio gatvių sankryžos iki Užpalių ir Vaižganto gatvės sankryžos nutiesti 0,8 kilometro ilgio dviračių taką. Idėja plėsti dviračių takus mieste aišku sveikintina, tačiau abejonių sukėlė numatoma projekto vertė. Pradžioje suplanavus, kad projektui bus skirta 71 645 eurų Europos sąjungos lėšų ir 12 644 eurų Utenos rajono savivaldybės biudžeto lėšų, vėliau Utenos rajono mokesčių mokėtojų dalis keistai išaugo daugiau nei dešimt kartų – iki 137 084 eurų, o paties projekto suma nuo 84 289 iki 208 729 eurų. Tokį pabrangimą savivaldybės valdininkai teisino išaugusiomis statybų kainomis nuo 2016 iki 2018 metų ir ekspertų paskaičiavimu. Paklausus ar realu, kad per du metus galėjo tiek išbrangti statybos darbai, valdininkė teatsakė – o, kas gi per tą laiką nepabrango? Tokie argumentai ir įtikinėjimas, kad paskelbus konkursą kaina gali dar sumažėti žinant, kad dažniausiai būna atvirkščiai taip pat nepanaikino abejonių. Juk nesenai už tokią pat sumą buvo išasfaltuota 1,5 kilometro ilgio Ukmergės gatvės atkarpa. Taip išeitų, kad gatvę išasfaltuoti kainuoja dvigubai pigiau nei dviračių taką? Norėtųsi pamatyti tuos pseudoekspertus, kurie įrodytų, jog daugiau yra mažiau. Ką jau kalbėti, kad už 286 000 eurų sumą šviežiai buvo ar artimiausiu metu dar bus asfaltuojama dešimt mažų miesto gatvelių ar jų atskirų atkarpų. O ir nesenai įrengtas ilgesnis nei planuojamas dviračių takas link Sirutėnų kainavo 88 000 eurus.
AUŠROS GATVĖS REMONTO DARBAI
Svarstant žvyruotų gatvių mieste asfaltavimo darbus teko pasiteirauti, kada gi bus užklotas asfaltas šiuo metu žvyruota pavirtusioje Aušros gatvės dalyje. Nors jau buvo žadėta pabaigti remonto darbus anksčiau, šį kartą pažadėta asfaltavimo darbus atlikti iki lapkričio mėnesio. Taip pat valdininkams teko pripažinti, kad tuo gatvės kasimo darbai nesibaigs, nes netrukus bus kasinėjama visa Aušros gatvė keičiant po ja esančius vamzdynus. Matant kiek laiko užtrukta remontuojant sąlyginai trumpą atkarpą vienoje pagrindinių miesto gatvių (prie Maximos), valdžios pažadai, kad atlikus visų gatvės vamzdynų keitimo darbus kitų metų vasarą planuojama tiesti Aušros gatvėje ištisinę dangą, skamba kiek neįtikėtinai. Nors vamzdynų keitimas prieš klojant ištisinę asfalto dangą yra logiškas, norisi tikėti, kad atliekamų darbų tempai ir remonto būdas uteniškiams sukels kuo mažiau nepatogumų.
STRINGANTI RENOVACIJA
Savivaldybės politikams buvo pristatyta informacija apie renovacijos situaciją Utenoje, kuri jau kurį laiką nėra guodžianti. Praktiškai visų mieste renovuojamų namų darbai vėluoja, dalies namų remonto darbai apskritai stovi vietoje, kai kurių namų renovacijos sutartys nutrauktos ir sudarytos naujos (tačiau išbrangusios). Valdininkai ir rajono vadovai skėsčioja rankomis, kad iš dalies dėl ydingos sistemos negali suvaldyti šio proceso. Nors panašių problemų yra ir kituose miestuose, savivaldybes vienijanti asociacija kaip matyti šios problemos tinkamai nesprendžia. Šį rytą į Utenos rajono savivaldybę susirinkę viso regiono už renovaciją atsakingi specialistai taip ir neišgirdo nieko paguodžiančio nei iš ministerijos klerkų, nei iš centrinės pirkimų organizacijos atstovų.Todėl renovuojamų namų gyventojams belieka tikėtis, kad rangovai vykdys savo įsipareigojimus, to griežtai reikalaus jų namus administruojantis administratorius ir pradėti darbai bus pabaigti, o pati ydinga sistema bus pakeista.
KLAUSIMAI IR NUOMONĖS PAGAL MERO PAGEIDAVIMĄ
Nors savivaldybės tarybos posėdžio metu norėta pasiteirauti, kur gi užstrigo prieš pusantrų metų pastatyto LIDL prekybos centro skirtais pinigais (375 000 eurų) 2018 metais turėję būti pradėti Dauniškio ežero pakrantės sutvarkymo ir įrengimo darbai, atsakymo gauti nepavyko. Keista, kai prekybos centras skiria tokią paramą, tačiau nesugebama per tiek laiko net pradėti viešųjų erdvių tvarkymo darbų. Nepavyko gauti atsakymo ir į klausimą, kodėl net tris metus nesugebama ar greičiau nenorima sutvarkyti mieste esančių patrauklių investuotojams, nereikalingų savivaldybei pastatų dokumentų. Nepavyko paklausti ir kada bus pradėti tvarkyti miesto daugiabučių kiemų įvažiavimai, apleisti šaligatviai ar kvartaluose įrenginėjamos vaikų žaidimų aikštelės. Tapo jau įprasta, kad atsakymų į nepatogius klausimus nepavyksta gauti ne tik dėl atskirų valdininkų išsisukinėjimų, valdžios dangstymų ar tiesos nesakymo, tačiau ir savivaldybės tarybos nario teisės į klausimus paminimų. Skirtingai nuo daugelio savivaldybių Lietuvoje, Utenos rajono savivaldybės tarybos posėdžiams 15 metų pirmininkaujantis meras pats sprendžia, kuris Tarybos narys gali paklausti, kuris negali, kurio nuomonė teisinga, kurio ne, kas kvailas ir kas protingas. Jei klausimas nepatinka, galima išjungti mikrofoną ar įjungti skubiai balsavimą. Galima atjungti tarybos nario mikrofoną ir tuomet kalbėti už jį, replikuoti ir kitaip menkinti sau neparankius klausimus ar nuomones. Štai tokia demokratija ir nuomonių įvairovė 2019 metų Utenoje.
PRAMONĖS PARKAS AR LEZ UTENOJE?
Nors ilgus metu Utenos rajono vadovai nenorėjo net girdėti klausimų apie pramonės plėtrą, surasdami įvairiausių pretekstų, kodėl tos plėtros pramoniniam mietui nereikia, tačiau vakar vieningai buvo sutarta įkurti Utenoje nedidelį (22 hektarų) pramonės parką. Ar artėjantys savivaldos rinkimai pakeitė savivaldybės vadovų nuomonę, ar per kelis metus opozicijai spaudžiant “atrasti” valdiški ir nenaudojami žemės sklypai mieste, kurių ankščiau neva nebuvo. Tačiau, kaip sakoma geriau vėliau, nei niekada. Aišku pramonės parkas nėra toks patrauklus investuotojams, kaip LEZ (laisvoji ekonominė zona), tačiau jo įkūrimo procesas lengvesnis ir paprastesnis, nors vis tiek užtruks kelis metus.
Kaip įprastai, ir čia neapsieita be išpūstų sumų, kurių niekaip negalėjo pagrįsti nei rajono vadovai, nei jiems pavaldūs valdininkai. Nors daugelis komunikacijų nuo trijų valdiškų sklypų nutolę vos pora šimtų metrų, kažkodėl, vėlgi su ekspertų pagalba, paskaičiuota, kad sklypus parengti investicijoms reiktų net 3,5 milijono eurų, kurių laisvų savivaldybės biudžete nėra ir vargu ar bus ateityje. Neišgirdome atsakymų ir kas konkrečiai planuojama už tokią didžiulę sumą įrengti apleistuose žemės sklypuose. Nenorėjo rajono galva girdėti ir gerokai ambicingesnių pavyzdžių kaimynystėje – kelių šimtų hektarų dydžio planuojamo parko Jonavoje ar privataus kapitalo valdomo Ukmergės pramonės parko. O kolegai Dariui Pakajavui pasiteiravus, kaip čia taip Rokiškyje ir be jokių pramonės parkų plyname lauke atsirado indai, norintys investuoti bei sukurti ten per 1000 darbo vietų, meras pradėjo skėsčioti rankomis. Kodėl Rokiškį, o ne Uteną renkasi investuotojai bandyta argumentuoti tuo, kad problema yra tai, jog Utena ir taip nuo senų laikų yra pramonės miestas priduriant, kad kitos trikotažo siuvimo įmonės Utenoje negali atsirasti dėl to, kad jau viena yra. Tačiau pamiršo mūsų meras, kad greta Utenos trikotažo jau senokai veikia ir kita, 350 darbuotojų turinti siuvykla „Engel Dali“. Akivaizdu, kad verslo ir pramonės koncentracija vienoje vietoje nedaro jokios neigiamos įtakos investicijų pritraukimui ar juo labiau jų nedaro neįmanomomis. Atvirkščiai, didina investuotojų gretose pasitikėjimą ir patrauklumą konkrečiu miestu. Nors šiuo atveju kaimynystėje esantys mažesni rajonai ir miestai galėjo investuotojams pasiūlyti patrauklius žemės sklypus, darbo jėgos ar galimybes jos atsivežti, o svarbiausia statyti jiems būstą, kas reiškia GMP mokesčio dalies patekimą į savivaldybės biudžetą, Utenos mero manymu to Utenoje nėra galimybės padaryti. Galiausiai rajono vadovams nereiktų būti užmigus ant senųjų pramoninkų sukurtos pramonės laurų ar juo labiau įtikėti, kad štai uteniškiai į kokį Rokiškį tai tikrai jau nevažiuos dirbti. Tačiau. Žmonės važiuos dirbti ir gyventi ten, kur turės ne tik patogią gyvenamą aplinką, bet ir geriau apmokamas darbo vietas. Kaip šiandien į Uteną atvažiuoja daugybė žmonių iš kaimyninių rajonų, taip jie rytoj gali išvažiuoti dirbti ir į kitus rajonus. Kaip kolega Raimundas Kelevišius pastebėjo, jog prieš pora metų Utenos valdžia ir apie Marijampolės pramonės plėtrą kalbėjo skeptiškai, tačiau šiandien šis, analogiškas apskrities centras Utenai jau nušluostė nosį. Tenka konstatuoti, kad kol valdžioje esantys politikai neturės ambicijų, tol galėsime stebėti kaip didžiulės gamyklos kuriasi visur, bet ne Utenoje.
PINIGAI ŠIMTMEČIO VAIKAMS IR NAUJAS AUTOMOBILIS ADMINISTRACIJAI
Be prieš tai aprašytų klausimų savivaldybės tarybos posėdžio metu buvo nuspręsta skirti papildomai po 100 eurų kiekvienam 2018 metais gimusiam vaikui. Tereikia tėveliams kreiptis į savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyrių.
Savivaldybės tarybos dauguma pritarė ir naujo administracijos automobilio įsigijimui nuomos būdu, tačiau nebuvo pateikta jokių ekonominių paskaičiavimų, kodėl įsigyjami automobiliai nuomos, o ne lizingo būdu, kaip tą pavyzdžiui daro tik jau savo asmeninius automobilius įsigydami tie patys Utenos rajono vadovai.
Aptarta, kodėl iki šiol nepavyksta miestu rasti ne tik atskirų darželių (Saulutės) direktorės, bet ir Utenos rajono vyriausiojo architekto. Tai tikriausiai rodo, kad žmonės nebesiveržia į valdišką sektorių nematydami adekvačių gaunamai atsakomybei atlyginimų. Kaip kitaip vertinti siūlomą 700 eurų atlyginimą į rankas specialistui, kuris rūpinasi viso rajono ir miesto architektūra bei teritorijomis.
Posėdžio metu buvo pakeistas biudžetas ir paaiškėjo, kad jame nerenkama beveik pusės milijono eurų.
Kadangi savivaldybei buvo perduotos nenaudojamos teismo ekspertizės patalpos prie Utenos ligoninės, pasiūlėme į jas įkelti ir iš buvusio vaikų skyriaus (suremontuotos dalies) iškelti magnetinio rezonanso įrangą, tačiau su tokiu siūlymu rajono valdžia nesutiko. Todėl ir toliau greta besigydančių vaikų bus atliekami tokie tyrimai.
Taip pat posėdžio metu buvo patvirtinti naujai kuriamos Šeimos komisijos nuostatai bei kiti klausimai.
Utenos rajono savivaldybės tarybos narys
Marijus Kaukėnas