SAVIVALDA – VALDŽIA AR BENDRUOMENĖ?
Lietuvoje yra 60 savivaldybių ir neretai jose gyvenantiems gyventojams kyla klausimas, kas gi iš tiesų yra savivaldos šeimininkai – ar vietos bendruomenės, ar joms turintys dirbti politikai ir valdininkai, ar visi drauge. Kaip bebūtų keista, net ir po ketvirčio amžiaus, dar nemažoje dalyje Lietuvos savivaldybių, tame tarpe ir Utenos, rajone vienašališkai šeimininkauja politikai bei jiems atstovaujantys valdininkai. Tai aiškėja, kai priimant įvairiausius politinius sprendimus jie nederinami su visuomene, apie juos pateikiama nepakankamai informacijos, nedaromos gyventojų apklausos, diskusijos ir kt. Tačiau, nežiūrint į tai, „nuo rinkimų iki rinkimų” visuomenei atstovaujantys politikai ir jiems pavaldūs valdininkai nuolat įtikinėja visuomenę, kad tik jie ir ne kas kitas žino kas yra geriausia tai pačiai visuomenei. Dėl to nereikėtų stebėtis, kad neretai vietos valdžios priimami sprendimai nesutampa su toje vietoje gyvenančių bendruomenių poreikiais ir interesais. Būtent taip atsitiko ir Utenoje, kilus švietimo įstaigų tinklo optimizavimo klausimui.
PIRMAS BANDYMAS PANAIKINTI MOKYKLAS
Dar 2016 m. pavasarį savivaldybės švietimo sistemą kuruojantys valdininkai, ar greičiau juos pačius kuruojanti rajono valdžia, nei iš šio, nei iš to sugalvojo per kelis metus dvejose populiariose tarp Utenos rajono gyventojų darželiuose-mokyklose panaikinti pradines mokyklas ir palikti tik darželius. Argumentuojama buvo paprastai – rajone mažėja vaikų, todėl tuštėjant didesnėms miesto mokyklos reikia jas užpildyti mažesnių ugdymo įstaigų sąskaita. Tuomet Utenos mieste esančių darželių-mokyklų „Eglutė“ ir „Varpelis“ bendruomenės su tokiais vietos valdžios ketinimais nesutiko ir jiems įvairiais būdais pasipriešino. Nors ugdymo įstaigų bendruomenės savo poziciją išreiškė labai aiškiai, nepraėjus metams savivaldybės švietimo klerkai nusprendė pabandyti laimę dar kartą. Tik jau šį kartą pasirinktas kelias buvo – „po kilimu”.
ANTRAS BANDYMAS PANAIKINTI MOKYKLAS
2016 metų pabaigoje, viduryje mokslo metų, netikėtai į pensiją buvo išleista vieno iš šioje istorijoje minimų darželių-mokyklų „Eglutė“ direktorė. Nors direktorė ir buvo pensinio amžiaus, bendruomenė neabejojo jos galimybėmis toliau sėkmingai dirbti šį darbą, ypač dar tik įpusėjus mokslo metams. Netrukus į savivaldybę, pas Utenos rajono savivaldybės Švietimo, sporto ir jaunimo reikalų (toliau – Švietimo) skyriaus vedėją „ant kilimo” buvo iškviestos likusios abiejų įstaigų vadovės, kurioms buvo pranešta, kad „Eglutėje“ ir „Varpelyje“ 2017 metais planuojama nebeformuoti pirmųjų klasių, o tai reiškia, kad artimoje ateityje ten mokyklų nebeliktų. Tai argumentuota nepakankamu skaičiumi būsimųjų pirmokų Eglutėje ir Varpelyje ir bendru mokinių trūkumu Utenos rajone, dėl ko savivaldybė galimai privalėtų prie mokinio krepšelio prisidėti savomis lėšomis. Tuo pačiu metu abi įstaigos pateikė šių metų rugsėjo mėnesį planuojamų būsimųjų pirmokų skaičių, kuris, skirtingai nei vedėjui, įstaigų bendruomenėms nekėlė jokio nerimo.
Netrukus tas pats valdininkas savivaldybėje kolegoms garsiai pranešė, kad uždarymo likimas laukia ne tik darželių–mokyklų „Eglutė“ ir „Vapelis“, bet ir darželio „Saulutė“. Tiesa Saulutės uždarymo idėjos netrukus buvo atsisakyta, nes būtų labai keista jei vienas iš dviejų renovuotų miesto darželių būtų uždarytas. Kaip ir dera, apie tokius savivaldybės klerkų užmojus įstaigų vadovės netrukus informavo savo darbuotojus ir bendruomenes.
GUDRYBĖS AR KVAILYBĖS?
Čia ir pradėjo aiškėti visos savivaldybės pagrindinio švietimo klerko R. Kraulišo gudrybės, ar, tiksliau pasakius, kvailybės. Nors vadovėms apie jų vadovaujamų įstaigų planuojamą likimą buvo pareikšta aiškiai, įstaigos apie planuojamus valdžios ketinimus negavo jokio oficialaus dokumento. O kai nėra dokumento, nėra galimybės bendruomenei ir su juo nesutikti, kaip tai buvo prieš metus. Netrukus mažųjų uteniškių tėveliai mokyklos „Eglutė“ tarybos nariams pranešė, o vėliau tą patvirtino ir pačiam R. Kraulišui, kad jo vadovaujamame savivaldybės skyriuje, priimant prašymus iš tėvelių ir galimai siekiant suklaidinti, jiems siūloma rinktis ne šiuo atveju jų pageidaujamas įstaigas „Eglutė“ ar „Vapelis“, bet kitur, nes, supraskit, šiose nebeplanuojamos pirmos klasės. Todėl nereiktų stebėtis, kad vienu metu iš kitais metais „Varpelyje“ planuojamų 17 pirmokų buvo telikę tik 11, o esant tokiam staigiam vaikų „nutekėjimui” mokykla būtų pasmerkta savaime. Tuo pačiu metu Švietimo skyriaus vedėjas iškėlė sąlygą įstaigoms surinkti po 22 pirmokus, nes esą toks minimalus būsimųjų pirmokų skaičius nustatytas teisės aktuose. O jei nebus surinkta tiek vaikų, tai savivaldybei suprask už mokinio krepšelį reiks mokėti iš biudžeto lėšų, ko padaryti, jo manymu, nėra galimybės. Kad būtų įtikinamiau, vadovėms buvo pateiktas šviežias naujos ministrės raštas, kuriame prašoma savivaldybės dėl trūkstamų mokinių skaičiaus prisidėti savo lėšomis, tačiau niekur šiame rašte nebuvo parašyta, kad trūksta būtent pirmokų ir, kad būtent šiose įstaigose. Nors atrodytų situacija buvo pasiekusi kritinį tašką, savivaldybės klerkai eilinį sykį neįvertino bendruomenių kompetencijos ir ryžto.
BENDRUOMENIŲ PASIPRIEŠINIMAS
Matydamos negražius „pokiliminius” veiksmus, darželio-mokyklos „Eglutė“, o vėliau ir „Varpelis“, bendruomenės nusprendė greitai ir drąsiai veikti. Pradžioje „iš po kilimo į paviršių” buvo iškelti visi prieš tai paminėti dalykai, nes būtent viešumas yra geriausias ginklas prieš neskaidrius veiksmus ir būdas sutelkti bendruomenes. Buvo kelis kartus susisiekta su Švietimo ir mokslo ministerijos atstovais dėl Švietimo skyriaus vedėjo veiksmų ir pastarojo skleidžiamos melagingos informacijos apie reikalingą minimalų mokinių klasėse skaičiaus vidurkį. Galiausiai tas pats vedėjas ir savivaldybės vicemeras Vidmantas Valinčius buvo pakviesti į „Eglutę“, kad paaiškintų susirinkusiai bendruomenei kas čia daroma. Atvykę savivaldybės atstovai sklindančių kalbų apie mokyklų naikinimą nepaneigė, netgi atvirkščiai, bandė įkalbėti, kad kitame mikrorajone esanti didesnė mokykla geriau nei ši, mažesnė. Tačiau čia savivaldybės atstovai buvo pertraukti ir prie visų bendruomenės pastabų ar kritiškų pasisakymų jiems buvo priminta, kad bendruomenės nariai yra mokesčių mokėtojai ir tuo pačiu švietimo paslaugos gavėjai, todėl pati bendruomenė ir sprendžia kas jai ir jos vaikams yra geriau. Noras taupymo sumetimais visus vaikus sugrūsti po vienos didesnės mokyklos stogu nebūtinai yra geresnis už norą vesti savo vaikus į jaukią ir saugią mokyklėlę, kurią vaikas lanko nuo lopšelio iki pradinių klasių pabaigimo. Juo labiau, ugdymo įstaigų tinklas turi būti išdėstytas tolygiai ir kuo arčiau mažųjų uteniškių namų, todėl pirmiausiai turėtų būti paisoma Ąžuolijos ir Dauniškio kvartalo vaikų intereso. Tuo pačiu Švietimo skyriaus vedėjas buvo patikslintas, kad remiantis teisės aktais (nes tokius moka skaityti ne tik savivaldybėje) 220 vaikų turinčiai įstaigai būsimųjų pirmokų netrūksta, o todėl ir papildomų lėšų iš biudžeto siekiant išlaikyti mokyklą neprireiks. Taip pat savivaldybės atstovams buvo priminta, kad ne savivaldybės administracija, bet savivaldybės taryba yra tokių įstaigų steigėja. Nebeturėdami argumentų rajono valdžios atstovai gausiai susirinkusius vaikų tėvelius pakvietė į Švietimo, kultūros ir jaunimo reikalų komiteto neeilinį posėdį, aptarti šio klausimo su savivaldybės tarybos nariais. Ir kaip nustebo savivaldybės atstovai, kai į komiteto posėdį susirinko pilna posėdžių salė ne tik „Eglutės“, bet ir „Vapelio“ bendruomenių narių bei dviejų laikraščių žurnalistai. Komiteto nariams buvo įteikti keli šimtai „Eglutės“, o vėliau ir „Varpelio“ bendruomenių surinktų parašų su prašymais formuoti šios įstaigose pirmąsias klases ir vadovautis teisės aktais, kurie, šiuo atveju, yra bendruomenių pusėje. Nors rajono mero pavaduotojas susirinkusių uteniškių nuostabai pareiškė, kad jų surinkti palaikymo parašai jam yra niekiniai, vis tik, matydamas susirinkusiųjų nusiteikimą, pritarė, kad šiose ugdymo įstaigose būtų formuojamos pirmos klasės ir išsaugomos mokyklos, net jei tam ir reiks lėšų iš biudžeto. Tačiau, kad nekiltų po pusmečio „staigmenų” (rugpjūčio mėnesį mokinių klasėse skaičius tvirtinamas dar kartą), buvo paprašyta savivaldybės atstovų vadovautis Vyriausybės nutarimu bei kitais teisės aktais ir nustatyti mokinių klasėse vidurkį (22) ne išskirtinai pirmoms klasėms, bet 1–4 pradinėms klasėms (pradinio ugdymo programai), kaip tai parašyta teisės aktuose. Tačiau, susirinkusių uteniškių nuostabai, Švietimo skyriaus vedėjas R. Kraulišas pareiškė, kad bendruomenės klasių vidurkį skaičiuoja neteisingai. Esą nors taip, kaip tvirtina bendruomenės, parašyta teisės aktuose, bet skaičiuoti reikia taip, kaip susigalvojo jis pats ir kažkokia mistinė finansų specialistė. Ar dėl nekompetencijos, ar dėl kvailumo rajono švietimui beveik dešimt metų vadovaujantis klerkas šitaip bandė suklaidinti ne tik ugdymo įstaigų darbuotojus bet ir jų bendruomenes. Šį ginčą nutraukė tik dar vienas bendruomenės kreipimasis į Švietimo ir mokslo ministeriją, kuri aiškiai paneigė R. Kraulišo apgalvotas ar neapgalvotas interpretacijas. O ir logika sako aiškiai, kad dėl vienais metais, vienoje klasėje sumažėjusio mokinių skaičiaus, nėra tikslinga uždarinėti visos mokyklos. „Eglutėje“ ir „Varpelyje“ antrokų, trečiokų ir ketvirtokų skaičius gerokai viršija 22, todėl pirmokų gali būti, pavyzdžiui, 17 ar 14 ir dėl to savivaldybė jokio nuostolio nepatirs, nes iš valstybės gaunamos mokinio krepšelio lėšos skaičiuojamos pagal ugdymo programose esamą vidurkį, kurį dar ne vienus metus šios nedidelės mokyklos atitiks.
NUGALĖJO TEISYBĖ
Komiteto posėdyje jo nariai (Vidmantas Valinčius, Darius Pakajavas ir Raimondas Kelevišius), išklausę tiek bendruomenių poziciją, tiek skyriaus vedėją, vienbalsiai nusprendė pritarti bendruomenių prašymui, kad formuojant pirmąsias klases būtų vadovaujamasi Vyriausybės nutarimu ir kitais teisės aktais, o jei formuojant klases šios įstaigos pritrūktų mokinių, tai savivaldybė turėtų padengtų dėl to atsiradusias papildomas išlaidas. Po tokio ugdymo įstaigų steigėjų sprendimo, Švietimo skyriaus klerkams nieko nebeliko, kaip vietinėje spaudoje pripažinti, jog prieš tai minėtas mokinių klasėse vidurkis skaičiuojamas taip, kaip ir sakė bendruomenės atstovai, o savivaldybės tarybos posėdyje vedėjui teko pripažinti, kad sprendžiant šį jautrų klausimą pritrūkta ir jo paties asmeninės kompetencijos. Vakar vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje politikų balsavimui buvo pateikti sprendimų projektai, kuriuose numatytas tolimesnis „Eglutės“ ir „Varpelio“ gyvavimas. Nors iš esmės sprendimams buvo pritarta, valdančiajai daugumai priklausantys tarybos nariai nesutiko su opozicijos siūlymu, kad sprendimo projekte nurodytas klasių mokinių skaičius būtų surašytas atsižvelgiant į konkrečius bendruomenių prašymus, vadovaujantis komiteto sprendimu ir teisės aktais, tačiau dar kartą bendrai buvo sutarta, jog bet kokiu atveju ateinantį rugsėjį šiuose darželiuose-mokyklose matysime besimokančius pirmokus. Tie patys valdantieji savivaldybės tarybos nariai iš socialdemokratų partijos (Vaidas Lankauskas, Nerijus Stasiulionis, Virgilijus Keraminas, Jonas Spietinis, Darius Šinkūnas, Raimondas Čepukas, Petras Tranauskas, Algirdas Žukas, Žydrūnas Urbonas), iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (Vilius Jasiūnas, Albinas Grincevičius ir Vytautas Kaziela) ir iš Lietuvos laisvės sąjungos (Vidmantas Valinčius ir Liuonius Purvinis), taip pat deja, neatsižvelgė ir į Utenos rajono Antalgės ir Leliūnų miestelio bei aplinkinių kaimų šimtų gyventojų prašymą sudaryti galimybes jų bendruomenės vaikams (Rapolo Šaltenio mokyklos skyriuje Antalgėje) mokytis iki ketvirtos klasės pabaigimo, kaip tai parašyta švietimo įstaigų tinklo plane ir yra padaryta kitose seniūnijose. Kitaip pasakius, pagailėta bendruomenės ir jos vaikų gerovei vieno etato. Juo labiau pernai uždarius kitą toje rajono pusėje esančią Leliūnų mokyklą buvo sutaupyta ne viena dešimtis etatų. Ne tik Leliūnų ir Antalgės, bet ir kitų bendruomenių nariams reikėtų įsidėmėti šiuos politikus, kad kai kitą kartą prieš savivaldos rinkimus pas jus jie ateis, galėtumėte paklausti, kas gi jiems iš tiesų buvo svarbu? Juk tie patys politikai niekada nedvejoja balsuodami už abejotinus ir didelės vertės projektus ar kitokius keistus sprendimus, o štai dėl mažųjų Utenos rajono gyventojų, suprask, kilo abejonių…
REZIUMĖ
Šis atvejis, kaip ir prieš kelis metus buvęs bandymas uždaryti Aukštakalnio pradinę mokyklą ar noras privatizuoti miesto mokyklų maitinimo paslaugą, tik dar kartą įrodė, jog ne politikai ir valdininkai yra savivaldos šeimininkai, bet aktyvios ir ryžtingos bendruomenės. Pats žodis savivalda yra to patvirtinimas – save valdyti. Ar tai būtų švietimas, ar kultūra ar sveikatos apsauga, visada atskiriems piliečiams ir bendruomenėms būtina pakovoti už savo teises. Būtina, nes dar toli gražu ne visi mūsų valdininkai ir politikai supranta, jog tarnauti visuomenei turi jie, o ne visuomenė jiems. Bendruomenės susitelkimas, susirinkimai, parašai ar peticijos, kreipimaisi į įvairias institucijas, žiniasklaida ir viešumas ar net atviras protestas yra puikios pilietinės priemonės siekiant apginti savo teises ar nuomonę, nes ne bendruomenė turi taikytis prie biurokratinio aparato norų, o atvirkščiai. Ne „po kilimu” ieškoti sprendimų reikia, bet atvirais ir skaidriais veiksmais. Galiausiai reiktų suprasti, kad kiekvienas dirbantis uteniškis kas mėnesį sumoka apie 12 proc. savo popierinio atlyginimo į Utenos rajono biudžetą ir dėl to turi teisę spręsti, kur ir kaip turėtų būti panaudotos šios lėšos. Tuo pačiu reikėtų pripažinti, kad vaikų ir mokinių mažėjimo problema išlieka ir ateityje neabejotinai kažkurios ugdymo įstaigos dėl mokinių trūkumo nukentės ar net turės užsidaryti. Nežiūrinti į tai, taupymas vaikų sąskaita turi būti paskutinis, tik tuomet, kai bus taupoma ir kitose srityse, o ugdymo įstaigų likimą turėtų lemti ne valdininkai ar “savų” vadovų protekcijos, bet paprasčiausia sveika konkurencija.
Šios istorijos dalyvis
Utenos rajono savivaldybės tarybos narys
Marijus Kaukėnas