fontanas

Vadovaujantis Utenos rajono savivaldybės tarybos nario veiklos reglamentu, kiekvienas tarybos narys privalo savo pasirinktu būdu pateikti rinkėjams veiklos ataskaitą. Kadangi savivaldybės administracija tam lėšų neskiria, o žiniasklaidos priemonės Utenoje nemokamai nerašo, nusprendžiau savo ataskaitą pateikti čia. Šioje ataskaitoje apžvelgsiu darbą savivaldybės taryboje, savivaldybės administracijos darbą, savivaldybei pavaldžių įmonių ir įstaigų veiklą, biudžeto lėšų panaudojimo tikslingumą ir kitas sferas, susijusias su Utenos rajono savivaldybe. Keletą metų paskaičius Utenos žiniasklaidos priemonių publikacijas, galima susidaryti įspūdį, jog Utenos rajono savivaldybės vadovai ir administracija dirba nepriekaištingai. Po  pusantrų metų darbo savivaldybės taryboje drįsčiau apie tai diskutuoti. Kita vertus, nieko keista, žinant, jog vienas pagrindinių vietinės žiniasklaidos pajamų šaltinių yra Utenos rajono savivaldybės užsakomieji straipsniai. Savo ataskaitoje pateiksiu faktų, situacijų ir kitos informacijos, kurios tikriausiai spaudoje Jums matyti neteko.

 Liberalų sąjūdžio skyrius, atsinaujinęs naujais žmonėmis, Utenoje aktyviai veikti pradėjo 2008 metais. Iki 2011 metų savivaldos rinkimų skyrius subūrė per 100 jaunų žmonių, atidarė būstinę Utenoje, įsteigė Utenos liberalaus jaunimo organizaciją bei įsitraukė į aktyvią visuomeninę ir politinę veiklą. Nuo pat pradžių pajautėme, jog esame nepageidaujami Utenos rajono politinėje sistemoje. Jei pradžioje nepasitenkinimas buvo reiškiamas tik žodžiais ir apkalbomis, artėjant 2011 metų savivaldos rinkimams  atsirado ir kitokios formos. Prieš pat savivaldos rinkimus sužinojome, jog į politinius „žaidimus“ įsitraukė ir institucijos, kurios tikrai turėtų būti apolitiškos bei neutralios. Sunku buvo suvokti kodėl taip baiminamasi ir nenorima įsileisti jaunimo į savivaldybės tarybą, juo labiau, jog ten patekti planavome 2-3 žmonės. Tai manęs ir mano bendraminčių neišgąsdino, priešingai – paskatino dar labiau siekti savivaldybės tarybos. Nors dėjome nemažai pastangų norėdami įrodyti rinkėjams, jog ir nauja politine karta galima pasitikėti, tačiau iš rinkėjų gavome balsų, kurių užteko beveik dvejiems Tarybos nario mandatams. Susumavus ir išreitingavus visus balsus paaiškėjo, jog į Utenos rajono savivaldybės tarybą patekau aš vienas. Nors nelaikau savęs jaunuoliu, tačiau tapau jauniausiu savivaldybės tarybos nariu.

Po rinkimų sulaukiau įvairių pasiūlymų iš kolegų taryboje, tačiau nusprendžiau likti neutraliu, neįsilieti nei į valdančiųjų gretas, nei į opozicijos, nei į jokias frakcijas. Nusprendžiau nesusisaistyti jokiais susitarimais, kad būčiau visiškai laisvas ir galėčiau veikti taip, kaip man atrodo teisinga. Nors sakoma „vienas lauke ne karys“, maniau ir manau, kad ir vienam galima dirbti kokybiškai bei rezultatyviai. Tokia mano pozicija netrukus gavo atsaką iš valdančiųjų. Per pirmus savivaldybės tarybos posėdžius, renkant Tarybos atstovus į įvairių savivaldai pavaldžių įmonių stebėtojų tarybas, komisijas, kitas tarybas  mano kandidatūra nebuvo palaikyta nei karto, net jei nebūdavo kito kandidato. Staiga atsirasdavo konkurentas iš valdančiųjų, kurį aišku daugumos balsais ir išrinkdavo. Supratau, jog valdantieji nenori manęs matyti įstaigų ir įmonių stebėtojų tarybose, tačiau negalvojau, jog būdamas jauniausias tarybos narys netiksiu Jaunimo reikalų tarybai. Nors su jaunimu dirbu ne vienerius metus, esu parašęs magistro darbą apie jaunimo pilietiškumą, tačiau valdantieji nusprendė, jog mano patirtis nereikalinga. Nors aš, turėdamas patirtį ir ne vieną aukštąjį išsilavinimą, netikau daugiau simbolinę reikšmę turinčiai Jaunimo reikalų tarybai, tačiau kuruojančio daugiau nei du trečdalius savivaldybės biudžeto lėšų Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininku valdantieji išsirinko aukštojo mokslo diplomo neturintį savivaldybės tarybos narį Osvaldą Katiną. Aš visada esu UŽ, kad ne tik jaunimas, bet ir suaugę žmonės siektų aukštojo mokslo, tačiau nesuvokiama, kaip galima be aukštojo išsilavinimo vadovauti komitetui, per komitetą – rajono švietimui, sportui, kultūrai, mokykloms, mokytojams, kurių pagalba minėtas suaugęs studentas turės dar ir pedagoginę praktiką atlikti. Tada galutinai supratau, jog yra vienintelis vertinimo kriterijus – savas arba ne. Supratau, jog būdamas „nesavas“ valdantiesiems savo kūrybinių idėjų ar racionalių pasiūlymų neįsiūlysiu. Todėl pasirinkau įgyvendinti du mūsų priešrinkiminius pažadus, kuriems valdančiųjų pritarimo nereikėjo ir nereikia. Tai - skaidrumas ir viešumas.

Savivaldybės administracijos darbo pavyzdžiai

Vos tik prasidėjus kadencijai sužinojau, jog praėjusios kadencijos savivaldybės tarybos nariai buvo gavę iš savivaldybės administracijos nešiojamuosius kompiuterius su mobiliuoju internetu, už kurių paslaugas buvo mokama iš savivaldybės biudžeto. Netrukus man ir kitiems savivaldybės tarybos nariams vėl buvo pasiūlyti nešiojamieji kompiuteriai su mobiliuoju internetu. Gavęs tokį pasiūlymą iškart iškėliau klausimą: kuo netinka senieji kompiuteriai, jei jie visi puikiai veikia. Juo labiau, kad 16 išrinktų savivaldybės tarybos narių dirbo ir praeitoje kadencijoje.Kadangi kiekvienas naujas toks kompiuteris su mobiliuoju internetu rajono biudžetui kas mėnesį atsieina po 119 Lt, nusprendžiau tokios privilegijos atsisakyti.Praėjus beveik metams laiko paaiškėjo, jog tie kompiuteriai, kurie buvo iškeisti į naujus, kaip geri perduoti naudoti savivaldybei pavaldžioms įstaigoms. Vadinasi – eiliniams darbuotojams jie tinkami, tuo tarpu savivaldybės tarybos nariams ne? Tuo pačiu metu išsiaiškinau, jog kompiuteris su mobiliuoju internetu, kurio neėmiau, grąžintas operatoriui nebuvo. Maža to paaiškėjo, jog ne tik nebuvo gražinta, bet ir devynis mėnesius slapčia nuo manęs, be mano žinios ar sutikimo, mano vardu kas mėnesį buvo apmokama 119 Lt sąskaita už mobiliąsias paslaugas bei kompiuterį. Tuo metu už mobilios įrangos administravimą atsakingas buvo Utenos rajono savivaldybės viešųjų pirkimų skyriaus vedėjas V. Vieversys, už sąskaitų apmokėjimą buhalterinės apskaitos skyriaus vedėja I. Tumonienė. Nors, mano įsitikinimu, už tokius veiksmus šie savivaldybės darbuotojai turėjo būti patraukti į atitinkamą atsakomybę, Utenos rajono savivaldybės administracija man paaiškino, jog tai viso labo įsivėlę netikslumai. Tokie argumentai manęs neįtikino. Netrukus mano ir kitų institucijų iniciatyva savivaldybės kontrolierės tarnyba atliko auditą. Remiantis audito išvadomis paaiškėjo, jog V.Vieversys 2011 metų rugsėjo mėnesį iš mobilių paslaugų operatoriaus gavo du planšetinius kompiuterius, virš 6000 Lt vertės, už kuriuos pateiktą sąskaitą apmokėjo savivaldybės administracija, tačiau, kas svarbiausia, jie nebuvo užpajamuoti. Tik atliekant neplanuotą auditą, jau kitais finansiniais metais, 2012 m. vasario mėnesį, ši įranga „atsirado“ ir buvo užpajamuota. Kur ši įranga buvo pusę metų? Kaip ji buvo administruojama?  Atsakymų nėra. Savivaldybės kontrolierės tarnyba aiškiai nurodė, jog buvo pažeista viešųjų pirkimų ir buhalterinės apskaitos įstatymai bei pateikė rekomendacijas savivaldybės administracijos direktoriui, kad  V. Vieversys ir I. Tumonienėbūtų patraukti atsakomybėn. Nors tuo pačiu metu vienoje iš Utenos miesto mokyklų už smulkesnį nusižengimą buvo nubaustas mokyklos darbuotojas, šie skyrių vedėjai nesusilaukė jokių nuobaudų. Žinant, kad V. Vieversys socialdemokratų partijos tarybos narys ir mero bendrapartietis, manęs tai nenustebino (plačiau straipsnyje apie savivaldybės milijonų „prižiūrėtojus“).

Dažnai rinkėjai klausia manęs, kiek uždirbu savivaldybėje. Atsakau, jog atlyginimo savivaldybės tarybos nariams, išskyrus merą ir vicemerą, savivaldybė nemoka, o aš per mėnesį panaudoju iki 200 Lt kanceliarinėms išlaidoms. Kadencijos pradžioje buvo svarstomas savivaldybės tarybos narių išlaidų dydis kanceliarinėms priemonėms. Nors mano giliu įsitikinimu, savivaldybės tarybos nario veiklai vykdyti pakaktų 200 Lt kanceliarinėms išlaidoms (kuro išlaidos, telefono, raštinės priemonės) mėnesiui, valdantieji nusprendė, jog išlaidų „lubos“ turi būti gerokai didesnės – 800 Lt. Pusantrų metų naudodamas tik dalį kanceliarinėms priemonėms skiriamos sumos, biudžetui sutaupiau virš 10 000 Lt. Ne paslaptis, jog savivaldybės tarybos nariai tas lėšas daugiausiai leidžia pirkdami kurą, nes telefoninės išlaidos, ar juo labiau rašikliai – daugiau simbolinės. Galimas išlaidų lubas pavertus kuru ar kilometrais, išeitų taip, kad savivaldybės tarybos narys per mėnesį turėtų pravažiuoti nuo 1500 iki 2000 km. Žinodamas, jog, tarkim, Seimo narių kanceliarinės išlaidos yra viešos ir galima sužinoti ne tik kiek, bet ir kam kanceliarinių išlaidų išleido Seimo narys, kreipiausi į savivaldybės administraciją. Nusiuntęs paklausimą savivaldybės buhalterinės apskaitos skyriui, tikėjausi gauti atsakymą, kiek ir kam mūsų tarybos nariai išleidžia biudžeto lėšų. Praėjus kelioms savaitėms buhalterinės apskaitos skyriaus vedėja I. Tumonienė man atsiuntė ne suvestines apie išlaidas, bet atsakymą, jog aš, kaip savivaldybės tarybos narys, neturiu teisės gauti tokios informacijos. Maža to, dar vaizduodama teisės ir savivaldybės tarybos veiklos reglamento žinovę, man išdėstė kokiais punktais remiantis aš tų teisių neturiu. Bandžiau moterį paprotinti, jog kanceliarinės išlaidos yra mokesčių mokėtojų suneštos į biudžetą lėšos ir kad su jomis ne tik aš turiu teisę susipažinti, bet ir kiekvienas uteniškis. Nesulaukęs atsakymo kreipiausi į Valstybės tarnybos departamentą, šis savo ruožtu į Vyriausybės atstovo tarnybą ir tik po šių institucijų įsikišimo iš savivaldybės administracijos gavau dar naivesni atsakymą. Prieš tai minėtos institucijos parašė, jog savivaldybės administracija privalo man pateikti mano prašomą informaciją susijusią su savivaldybės tarybos nario veikla, nebent tik ji tokios informacijos neturi. Ir koks nonsensas „buhalterijos pasaulyje“ – savivaldybės administracija atsakė, jog jokių suvestinių ar lentelių su savivaldybės tarybos narių kanceliarinėmis išlaidomis neturi ir neprivalo turėti. Suprask, susideda buhalterės į stalčius tarybos narių išlaidas pagrindžiančius čekius, o į apskaitą nieko neįvedinėja? Praėjus kuriam laikui savivaldybės tarybos nariams vis dėlto buvo pateikta lentelė su kanceliarinių išlaidų sumomis, tačiau iš jos nebuvo matyti kas, kiek ir kam išleidžia. Vėliau rašiau savivaldybės administracijai paklausimus kitais klausimais ir, kas įdomiausia, beveik visais atvejais buvo ne atrašinėjama, bet atsirašinėjama, išsisukinėjama nuo atsakymų arba visai neatsakoma. Tada apie tai savivaldybės administracijos direktoriaus Jono Slapšinsko paklausiau viešai, per posėdį. Ar savivaldybės administracijos pareiga padėti savivaldybės tarybos nariams, ar kaip tik priešingai – trukdyti jų laiką visokiais naiviais atsirašinėjimais? Visai nesenai vietinė spauda rašė, kai Utenos miesto seniūnas susirašinėja raštais su teritorijų planavimo skyriaus darbuotoju, kuris sėdi tame pačiame savivaldybės pastate. Tai ką kalbėti apie eilinį pilieti, kuris bando gauti iš savivaldybės administracijos kokią nors informaciją, jei su tarybos nariais vyksta toks atsirašinėjimas. Galiausiai buvo sugalvotas būdas kitaip atsikratyti nepatogių klausimų. Savivaldybės tarybą pasiekė rajono vadovų inicijuotas savivaldybės tarybos veiklos reglamento pakeitimas. Perskaitęs siūlomus pakeitimus gerokai nustebau ir kartu supratau, kad jie siūlomi būtent dėl manęs. Net sovietinių laikų deputato atmintinė (dabartinio veiklos reglamento analogas) gerokai demokratiškesnė. Trumpai pasakius, buvo siūloma uždrausti savivaldybės tarybos nariams teikti paklausimus savivaldybės administracijai, savivaldybės įstaigoms, savivaldybės VŠĮ ir UAB‘ams be mero leidimo. Susitinki rinkėją, šis ko nors teiraujasi, o tu atsakai, kad nežinai, nes meras neleidžia žinoti. Posėdžio metu kai kurie valdantieji net neslėpė, kad šis siūlymas yra viena iš priemonių užtildyti mane. Pagrasinus kreiptis į teismą, jei bus patvirtinti tokie draudimai, įvyko neįtikėtinas dalykas. Šių pataisų iniciatoriai patys pradėjo dvejoti siūlomomis pataisomis, pradėjo vienas per kitą gintis, kad neaišku kas čia tokias pataisas pasiūlė ir galiausiai jos buvo atšauktos. Iš šios situacijos buvo aiškiai matyti, kad kai kurie valdininkai ir politikai dar gyvena sovietinių laikų vertybėse bei simpatizuoja cenzūrai.

Ne ką mažiau įdomi situacija yra su tiesiogine savivaldybės tarybos posėdžių transliacija. Pernai metų pabaigoje Utenos rajono savivaldybėje buvo įdiegta elektroninio balsavimo ir tarybos posėdžių tiesioginės transliacijos sistema. Ši sistema buvo įdiegta tam, kad kiekvienas uteniškis galėtų be jokios cenzūros stebėti internete (www.utena.lt), kaip dirba jo išrinktieji savivaldybės tarybos nariai. Šią naujovę Lietuvoje daugiau ar mažiau įgyvendina visos savivaldybės. Kelis mėnesius posėdžių transliacijos vyko be jokių trikdžių iki tol kol birželio mėnesį, viduryje posėdžio „užlūžo“ sistema. Savivaldybės specialistai pranešė tarybos nariams, jog sistema „lūžo“ dėl to, jog vienu metu pažiūrėti transliacijos jungėsi net 700 žiūrovų. Buvo matyti, jog tai gerokai nustebino rajono vadovą. Kadangi posėdžių transliavimo sistema veikia išvien su elektroniniu tarybos narių balsavimu, buvo paprašyta pasirinkti. Arba tarybos nariai balsuoja rankomis, kaip ankščiau ir paliekama toliau posėdžio transliacija žiūrovams, arba išjungiama transliacija ir tarybos nariai toliau balsuoja elektroniniu būdu. Pasiūliau vienareikšmiškai palikti veikti transliaciją ir balsuoti rankomis, nes būtų neteisinga žiūrovų atžvilgiu išjungti transliaciją viduryje posėdžio. Deja, rajono merui Alvydui Katinui atrodė priešinga, todėl buvo nurodymas specialistams išjungti transliaciją. Nuo to karto posėdžių transliacijos sistema daugiau neveikė, nei veikė. Maža to, paskutinio posėdžio vykusio rugsėjo mėnesį ne tik, kad uteniškiams tiesiogiai netransliavo, bet ir iki šiol nepatalpina į internetinės svetainės archyvą. Akivaizdu, jog tai ne techniniai gedimai, nes posėdis vyksta kartą į mėnesį ir laiko paruošti įrangą transliacijai yra daugiau negu reikia. Šis pavyzdys puikiai atspindi rajono vadovų požiūrį į žmones bei viešumą.

Savivaldybei pavaldžių įmonių ir įstaigų veikla

Norėčiau išskirti keletą įmonių ir įstaigų. Apsilankęs UAB „Utenos šilumos tinklai“ ir UAB „Utenos vandenys“ įmonėse buvau gerąja prasme nustebintas šių įmonių pasiekimais. Tiek rajono, tiek abiejų įmonių vadovai per keletą metų pasistengė, kad jų kuruojamos įmonės taptų uteniškių pasididžiavimu. Sveikintina šilumos tinklų pasirinkta biokatilinių plėtra, dėl kurios šiluma uteniškiams ateityje ir toliau turėtų būti pigesnė, nei kituose miestuose. UAB „Utenos vandenys“ nuolat modernizuojama ir išgauna vieną iš švariausių vandenų Lietuvoje. Nemažai jau įgyvendinta ir ruošiami įvairūs nauji projektai. Pelningai dirba UAB „Utenos būtų ūkis“. Išklausę savivaldybės tarybos narių siūlymus pradėjo teikti vienos, bendros sąskaitos už komunalines paslaugas paslaugą. Jei tik ne vaikų mažėjimas (per metus apie 500 vaikų),  turbūt sėkmingu galima būtų vadinti ir rajono švietimo įstaigų darbą. Uteniškiai turbūt dar nepamiršo nesenos istorijos, kai rajono vadovai nusprendė nebelaukti mokyklų renovacijos finansavimo eilėje ir uždaryti Aukštakalnio pradinę mokyklą. Teko būti mokyklos tarybos, mokytojų ir vaikų tėvelių pasipriešinimo rajono vadovų planams liudininku. Tai buvo puikus pilietiškumo pavyzdys visiems uteniškiams, ir ne tik uteniškiams, kaip reikia už save ir savo bendruomenę pakovoti. Nors po šios istorijos rajono vadovai dar kalbėjo, jog vis vien ta mokykla bus uždaryta, praėjusio savivaldybės tarybos posėdžio metu buvo patvirtinta šios mokyklos renovacija.

Visai kitokia situacija su Utenos autobusų parku. Nors įmonei ir skiriamos dotacijos iš biudžeto,  2012 m. autobusų parkas baigė turėdamas 1 200 000 Lt nuostolio. O iš kur gali būti gera situacija įmonėje, kai tokios būklės autobusų parkas. Tarkim kaip gali atsipirkti trijų močiučių vežimas senu keliasdešimties vietų autobusu į Tauragnus? Tarybos posėdžių metu ne kartą teikiau pasiūlymus imtis reformos iš esmės, arba atiduoti šią paslaugą privatininkams. Savivaldybės funkcija šioje srityje apsiriboja miesto ir rajono maršrutais ir tam skiriamos didžiulės lėšos iš savivaldybės biudžeto. Tuo tarpu tarpmiestiniai reisai nėra savivaldybės funkcija, todėl nėra būtinybės eksploatuoti didelių 30 ir daugiau vietų autobusų. Mano siūlymas buvo įkeisti bankui ar parduoti autobusų parko teritoriją, kuri yra miesto centre,išsinuomoti aikštelę autobusų laikymui miesto pakraštyje, išparduoti visą senų autobusų parką (apie 40 vienetų) ir įsigyti 20-30 dešimties ar kiek daugiau vietų mikroautobusų, pritaikytų vežti keleivius. Tokiu būdu autobusų parkas taptų konkurencingas ir pelningas ne tik rajone, bet ir mieste, bei užsakomųjų reisų versle. Tokia reforma negrėstų vairuotojų atleidimais, dirbant pelningai,atsirastų niša didinti atlyginimus, mažinti bilietų kainas, sumažėtų miesto oro tarša ir kt. Deja į mano pasiūlymus atsižvelgta nebuvo. Vietoje to, rajono vadovai palaimino autobusų parko iš banko imamą 300 000 Lt paskolą dviems dėvėtiems, apie 30 vietų autobusams. Akivaizdu, kad tai visiškai neišspręs problemos bei nesumažins nuostolių, netgi atvirkščiai, tikėtina nedarant pelno banko paskola per bilietus guls ant keleivių pečių.

Panaši situacija ir įmonėje UAB „Utenos komunalininkas“. Kartais atrodo, jog Utenos rajono valdžia per daug metų „prištampavo“ parkų, parkelių, viešų erdvių ir skverelių net nepagalvodama, kaip juos visus reiks prižiūrėti. Suprantama, buvo ir yra noras įsisavinti ES lėšas, papuošti miestą, išvalyti šabakštynus ir kt. Tačiau jau dabar matyti, kad tie patys išgirtieji parkeliai dėl nepakankamos priežiūros grįžta į savo pirminę būklę. Klausimas: kas bus po 5 ar 10 metų, kai visa tai reiks remontuoti, bet jau nebe iš ES, tačiau iš mūsų biudžeto lėšų. Utenos rajone viešųjų erdvių ir gatvių priežiūrą, šiukšlių išvežimą vykdo Utenos rajono savivaldybės įsteigta UAB „Utenos komunalininkas“. Prieš kelis mėnesius gavau informaciją, jog savivaldybės UAB‘ai remia moterų krepšinio klubą gana nemaža 100 000 Lt suma. Man tokia parama  pasirodė keista, nes visos šios įmonės pragyvena iš uteniškių mokamų mokesčių už vandenį, šilumą, šiukšles ir kt. Kodėl aš turėčiau mokėti brangiau už vandenį ar šiukšlių išvežimą, kad kažkas už tą permokėjimą remtų neaiškius klubus? Nors savaime aišku, kad tokio dydžio parama be rajono vadovų pritarimo, ar greičiau prašymo, neskiriama, šių įmonių vadovų paklausiau ar jie tikrai gali sau leisti tokias labdaras mokesčių mokėtojų sąskaita. Beveik visi vadovai atsakė, kad į tokius dalykus ateityje žiūrės atsakingiau, tačiau UAB „Utenos komunalininkas“ vadovas atsakė, kad jis mano, jog įmonės finansinė situacija leidžia skirti tokias paramas bei numato skirti paramą ateityje. Įdomu tai, kad greitu metu tas pats vadovas Utenos spaudoje guodėsi, kokia sunki įmonės situacija, galima suprasti nubudęs ryte suprato, jog per kelerius metus pakilo kuro kaina ir atsirado kitų papildomų išlaidų. Sprendžiant iš finansinės ataskaitos, UAB „Utenos komunalininkas“ veiklos metus baigė su keliolikos tūkstančių litų pelnu. Tai taip ir nesupratau, kokia ta įmonės tikroji finansinė būklė.  Vėlgi kilo klausimas, apie kokius ten sunkumus spaudoje guodėsi įmonės vadovas. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet visos savivaldybės įmonės bei VŠĮ vienu metu savivaldybės tarybai pateikė finansines ataskaitas. Jei kiekvienos įmonės finansus nepriklausomas auditas nagrinėjo po mėnesį ar daugiau, tai savivaldybės tarybos nariams 5 įmonių ir kelių VŠĮ įstaigų finansinėms ataskaitoms išnagrinėti buvo skirtos 5 dienos. Savaime aišku, kad fiziškai su tokiu kiekiu medžiagos kompetentingai susipažinti vienam žmogui neįmanoma. Nors kai kurių įmonių vadovai teigė, jog ataskaitas pateikė jau prieš mėnesį, tačiau tarybos nariams jos buvo pateiktos paliekant maksimaliai trumpą laiką susipažinti. Kadangi kaip tik tuo metu visur buvo skelbiama, jog bus pabrangintas gyventojams šiukšlių išvežimo mokestis, atkreipiau dėmesį į UAB „Utenos komunalininkas“ finansinę ataskaitą. Pažiūrėjus į finansinę ataskaitą buvo aiškiai matyti, kiek išleidžiama lėšų gatvių priežiūrai žiemą, buvo aiškiai matyti kiek kainuos gyventojams šiukšlių išvežimas, koks bus naujas URATC (sąvartyno) vartų mokestis, tačiau niekaip nepavyko rasti, kokia gi ta tiksli šiukšlių išvežimo savikaina. Tiksliau pasakius, kiek tai kainuos gyventojams buvo parašyta, tačiau kiek tai kainuos pačiai įmonei neišdetalizuota. Paklausus vadovo kodėl pateikiama ne iki galo detalizuota ataskaita, šis pažadėjo, kad ją būtinai papildys ir pateiks. Pateikinėja dar ir šiandien. Kaip žinia, šiais metais kiekvienam uteniškiui gerokai pakilo šiukšlių išvežimo mokestis. Atsižvelgiant į visas aplinkybes bei neišdetalizuotą finansinę įmonės ataskaitą, neatmetu tokios galimybės, jog šiukšlių mokesčio didinimas gyventojams buvo ne dėl šiukšlių išvežimo savikainos pakilimo, bet dėl pačios įmonės prastos finansinės situacijos, atsiradusios dėl kitų veiklų. Bėda yra tame, jog visos šios įmonės tiekiamos paslaugos ir jų finansavimui skirtos lėšos tikriausi yra suplaktos į vieną krūvą. Todėl nesu garantuotas, kad mano 6 litai sumokėti už šiukšlių išvežimą nenueina į, tarkim, duobių lopymą. Kol įmonėje nebus aiškiai atskirtos veiklos rūšys ir jų finansavimas, tol įmonė balansuos ties nuostoliais, kuriuos aišku turės padengti uteniškiai. Tiek prieš savivaldos rinkimus, tiek dabar pasilieku prie tos nuomonės, kad žmonės turėtų mokėti už faktinį šiukšlių išvežimo kiekį. Tai būtų teisinga tų žmonių atžvilgiu, kurie šiukšles rūšiuoja (nes rūšiuoti apsimokėtų), gali išsivežti patys į sąvartyną (nes galbūt jam tai atsieitų pigiau), kurie turi nedaug šiukšlių (neteisinga, kad žmogus turi mokėti už savo kaimyno šiukšles). O šiukšlių surinkimo mieste ir rajone sąnaudos turėtų būti viešos ir padalintos visiems rajono gyventojams, kaip švaros solidarumo mokestis. Galbūt gyventojai, žinodami, kiek konkrečiai jiems kas metai atsieina šiukšlių surinkimas mieste, į šiukšlinimą pažiūrės gerokai atsakingiau. Atsakingesnis požiūris, mažiau šiukšlių, mažesnis metinis mokestis. Viešųjų erdvių priežiūra taip pat turėtų būti atskirta nuo gatvių priežiūros ir remonto. Tada aiškiai matytųsi, kiek plečiantis miesto viešosioms erdvėms didėja jų priežiūros sąnaudos.

VŠĮ „Utenos turizmo ir informacijos centras“ ir VŠĮ „Utenos verslo informacijos centras“. Abi šios viešosios įstaigos užsiima skirtinga veikla, tačiau turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Pirmiausia, patekęs į Utenos rajono savivaldybės tarybą, nustebau sužinojęs, jog Sudeikių miestelio kempingas yra administruojamas VŠĮ „Utenos turizmo ir informacijos centro“. Kaip čia taip? Juk Sudeikių kempingo veikla yra verslas, o ne informacinė, konsultacinė ar socialinė veikla, todėl keista buvo kaip gali kuruojanti turizmą Utenos rajone įstaiga, pati konkuruoti su kuruojamosiomis įstaigomis. Ar tai savivaldos funkcija? Vienareikšmiškai ne. Dar labiau nustebau, jog ne pirmi metai kempingas, esantis šalia vieno gražiausių Aukštaitijos ežerų – Alaušo, užimantis kelis hektarus ploto, turintis ilgą pakrantę, administracinius pastatus ir kitas komunikacijas, dirbantis tik tris mėnesius per metus ne tik nesugeba nieko uždirbti, bet kiekvienais metais patiria virš 20 000 Lt nuostolio. Paaiškėjo, jog net nefiksuojama kiek buvo mokių ir nemokių klientų, fiksuojamos tik bendrai apsilankę žmonės ir bendros vasaros pajamos. Sužinojęs tokius skaičius, iškart pasiūliau ieškoti šiam kempingui investuotojo arba dar geriau – perduoti Sudeikių bendruomenei. Investuotojo iki šiol neatsirado, bendruomenei taip pat neperduota, tačiau nuostoliai išliko ir juos turėsime padengti mes, mokesčių mokėtojai. Panašu ir VŠĮ „Utenos verslo informacijos centras“. Šios VŠĮ tiesioginė funkcija yra konsultuoti verslo klausimais įmones, verslininkus, gyventojus, tačiau šalia to įmonė, norėdama prisidurti papildomų lėšų,užsiimama ir verslu. Suprantama, kad norisi gauti papildomų pajamų, bet ar konkuruoti su verslu yra savivaldybės funkcija? Vienareikšmiškai ne. Todėl, kaip ir kai kurie kolegos, aš manau, kad ateityje turėtų būti sujungtos šių dviejų viešųjų įstaigųne tik administracijos, bet ir patalpos. Tokioje Utenos vietoje, kaip Utenio aikštė VŠĮ valdyti tokio dydžio patalpas, mano nuomone, yra per didelė prabanga. Išnuomavus verslui šias patalpas galima gerokai papildyti savivaldybės biudžetą.

Savivaldybės finansai ir ekonominė situacija (keli momentai)

Kalbant apie savivaldybės finansus, negaliu džiaugtis rajono skola, kuri šiuo metu siekia apie 25 milijonus litų bei balansavimu ties skolinimosi galimybės limito riba. Tai reiškia, kad jei Utenos rajono biudžetas susidurtų su rimtesniais sunkumais, t.y. būtų surinktas mažesnis biudžetas, greičiausiai vėl tektų karpyti biudžeto išlaidas. Šių metų pradžioje taip ir atsitiko. Buvo patvirtintas gerokai mažesnis biudžetas, todėl buvo apkarpytos biudžetinių įstaigų (mokyklų, darželių, kultūros įstaigų ir kt.) išlaidos 10 procentų ir 5 procentais sumažinti šių įstaigų darbuotojų atlyginimai, taip pat mokyklose pakeltos vaikų maitinimo kainos, šiukšlių išvežimo mokesčiai, buvo bandoma uždaryti kaimo ambulatoriją ir kt. Nors savivaldybei pavaldžių biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimai buvo apkarpyti, tuo pačiu metu savivaldybės administracijos vadovų ir mero patarėjų atlyginimai didėjo. Nors jau 2011 m. vasarą finansų ministerija prognozavo mažesnį biudžeto surinkimą 2012 metais, Utenos rajono valdžia nutarė skolintis iš banko lėšų fontano Dauniškio ežere įrengimui. Nors viešoje erdvėje bandoma sudaryti nuomonę, jog fontanas įrengtas už ES lėšas, turiu pastebėti, jog fontanas įrengtas ne už ES lėšas, bet už 1 200 000 Lt skolintų lėšų. Rajono vadovas pristatydamas fontano projektą net susitapatino su Egiptu. Suprask, jei visi taip galvotų kaip jūs, tai piramidžių Egipte nebūtų. Pasak mero turėjo pradėti plūsti iš visos Lietuvos ir ne tik Lietuvos turistai pažiūrėti fontano. Man iškilo klausimas, kaip mes iš tų turistų įsisavinsime lėšas, kai Utenoje nėra nei vieno viešbučio, nei vieno padoraus restorano, net lauko kavinių vasarą nėra. Maža to, pirmiausiai buvo planuota išleisti fontanui apie 600 000 Lt, po to suma išaugo iki 1 200 000 Lt. Tuo pačiu metu rajono valdžia nutarė skolintis iš banko 700 000 Lt Utenio a.7 esančio pastato antrojo aukšto, kuriame nemokamai yra prisiglaudę valdančiųjų partijų būstinės, patalpų remontui. Jei ne politinių partijų būstinės, tikriausiai būtų pavykę visą pastatą, kaip ir pirmajame aukšte esančią savivaldybei pavaldžią viešąją įstaigą suremontuoti už ES lėšas. Ne mažiau keistomis aplinkybėmis padidėjo numatomos investuoti lėšos į Utenos stadioną. Nuo pradinių planų statyti 8 milijonų litų vertės projekto, vėliau atsirado 17 milijonų vertės projektas. Įdomu tai, jog daug metų Utenos futbolas nesusilaukia savivaldybės finansavimo, iš „Utenio“ futbolo klubo telikęs pavadinimas, o kiti klubai be gerokai didesnio finansavimo neturi galimybių tapti bent kiek profesionalesniais klubais. Tokiu „nelinksmu“ Utenos futbolo bendruomenei laikotarpiu Utenos rajono valdžia nusprendžia statyti Utenoje tarptautinius standartus atitinkantį stadioną su 3000 sėdimų vietų už 17 milijonų litų. Ne man vienam kyla klausimas, kas jame žais ir ar stadionas nestatomas tiktai vardan statybų. Nors tai ir europinėmis lėšomis finansuojamas projektas, tačiau apie 2,5 milijono litų reiks prisidėti iš Utenos rajono biudžeto.

Šių metų pradžioje savivaldybės meras ir administracijos direktorius savivaldybės tarybai pateikė praėjusių metų veiklos ataskaitas. Nors abiejų ataskaitos buvo labai panašios, tačiau pasigedau informacijos apie Utenos miesto pramonę, verslą, darbo vietas. Meras didžiuojasi įsisavintomis ES lėšomis ir jas vadina investicijomis. Vienareikšmiškai pritariu ES lėšų įsisavinimui per įvairias programas, tačiau dėl pačių projektų galima pasiginčyti. Daugelis Utenoje  ES lėšomis įgyvendintų projektų nekuria jokios tolimesnės pridėtinės vertės. Nors savivaldybės strategijose prirašyta, kad visi projektai padarė patrauklesnę verslui aplinką, nuo to verslo daugiau Utenoje neatsirado. Utenos ateities strategijoje nei vienu žodžiu neužsimenama apie galimybę bandyti šalia miesto įkurti laisvąja ekonominę zoną, apie gamybinių įmonių pritraukimą ar patrauklios joms aplinkos sukūrimą, apie automobilių prekybos ir vežėjų verslo ateitį, apie naujų ilgalaikių darbo vietų kūrimą, apie smulkųjį verslą ir kt. Remiantis statistikos duomenimis Utenos regionas pirmauja Lietuvoje pagal emigraciją. Jei tokiais tempais toliau emigruos jaunoji karta, man sunku įsivaizduoti, kas ateityje Utenoje „suneš“ biudžetą.  Todėl reikia ieškoti sprendimų dabar, o ne tada, kai vieną rytą prabudę suprasime, kad iš Utenos beliko Zarasai. Reikia dėkoti mūsų rajono pramonininkams, gamybininkams, vežėjams ir kitiems verslininkams, kurių dėka sukurta didžioji dalis darbo vietų bei surenkamas nemažas biudžetas.

Laisvalaikis Utenoje

Turbūt kiekvienam uteniškiui matyti, jog Utena per pastarąjį dešimtmetį – ekonomikos pakilimo ir ES projektų laikotarpį, pasikeitė išoriškai. Mieste atsirado nemažai naujų erdvių, parkelių, skverų. Tačiau miestas, kaip ir žmogus, turi turėti ne tik tvarkingą išorę, bet ir būti jaukus vidumi. Šiandieninėje Utenoje be pasivaikščiojimo takeliais, nelabai daugiau ką mieste ir yra veikti. Tiek vyresniam, tiek jaunam kyla vienas ir tas pats klausimas – ką ir kur Utenos mieste veikti? Nėra jokio pramogų centro, kino teatro, viešbučio, klubo, padoraus restorano ar kavinės, vasarą – lauko kavinukių. Jei jaunimas savaitgalį gali nesunkiai pasiekti Vilnių ar kitą didmiestį, tai vyresnio amžiaus žmonėms belieka vakarus leisti prie televizoriaus. Nesenai uteniškiams tradiciškai surengėme Žolinių šventę. Visos šventės metu apleistame senajame miesto parke apsilankė keli tūkstančiai uteniškių. Šventės dalyviai ne tik stebėjo kapelų ir atlikėjų pasirodymus, bet ir gausiai šoko. Buvo matyti, kad žmonėms reikia renginių, reikia vietos į kurią atėję galėtų nors trumpam atitrūkti nuo kasdieninių rūpesčių.

Jaunimo situacija

Mano įsitikinimu, jaunimo veikla Utenoje taip pat yra problema. Lietuvai įstojus į ES, mūsų šalies gyventojams atsivėrė daugelio Europos valstybių sienos bei darbo rinkos, todėl smarkiai išaugo emigracija. Taip jau yra, kad emigracijos bangos labiausiai palietė jaunimą. Iš visos Lietuvos, kartu ir Utenos, jaunimas gausiai patraukė visomis kryptimis į Europą ieškoti geresnio gyvenimo. Jei Lietuvos didmiesčių jaunimas nutekėjo į Europą, tai Utenos jaunimas nutekėjo ne tik į Europą, bet ir į Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Akivaizdu, kad jaunimo problema Lietuvos politikų buvo „pramiegota“. Nėra ko stebėtis, kai aukštąjį išsilavinimą turintys jaunuoliai pasirenka savarankišką gyvenimą savo būste ir darbą už 5000 litų Norvegijoje, skinant braškes, ar Anglijoje, dirbant fabrike, vietoj bedarbystės ar 1000 Lt atlyginimo Lietuvoje, nebekalbant apie minimalias galimybes įsigyti savo būstą ar kitą gerbūvį. Per praėjusį dešimtmetį smarkiai išplitus internetui ir kitomis technologijomis, mūsų jaunimas kur kas sparčiau perėmė ne tik įvairias madas, bet ir vakarų kultūros detales bei vertybes.  Akivaizdu, jog jaunam žmogui nebeužtenka vien tik pavalgyti ir apsirengti, 2012 metų jaunam žmogui reikia kur kas daugiau. Lietuva, ir kartu Utena, esamų poreikių daugumai jaunimo negali užtikrinti ir jaunimas, puikiai tai suprasdamas, ieško kitų erdvių. Nedarant radikalių politinių sprendimų jaunimo  ateitis Lietuvoje, juo labiau Utenoje, atrodo gana miglota. Tačiau esu optimistas ir tikiu, kad kažkada jaunimas, pasisėmęs patirties ir uždirbęs pinigų, į Lietuvą grįš, klausimas tik ar grįš į Uteną. Žmogų grįžti į gimtinę labiausiai skatina šeima, draugai, patriotiškumas, sentimentai ir geri prisiminimai. Vargu ar išvažiavusiam jaunimui galime padidinti patriotiškumą, sentimentus ar kitus jausmus tiek, kad metę gerai apmokamus darbus grįžtų į Uteną. Tačiau tikrai galima tai padaryti augančiai jaunesniajai kartai ir dėmesį tam reiktų skirti jau dabar. Kiekvienais metais absoliuti dauguma dvyliktokų pabaigusių mokyklą patraukia iš Utenos mokytis į kitus miestus ar valstybes. Mums belieka tikėtis bei dėti dideles pastangas, kad jie pabaigę mokslus norėtų grįžti į Uteną, nes miestas be jaunimo ateities neturi.

Dar prieš dešimt metų daugelyje Utenos mokyklų vykdavo savaitgalio diskotekos, kultūros centre vykdavo vadinamos „beždžioniukų diskotekos“,  mieste veikė net du pramogų klubai, nebekalbant apie diskotekas kaimuose. Tada buvo galvojama, jog po savaitės formalios mokslinės ir užklasinės veiklos, savaitgalį reikia sudaryti galimybę jaunimui bendrauti neformaliai ir masiškai. Galvota logiškai, kad geriau tegu renkasi jaunimas masiniuose renginiuose, kurie yra prižiūrimi, nei nekontroliuojami skersgatviuose ar daugiabučių laiptinėse. Tuo tarpu šiuo metu situacija yra visiškai priešinga. Utenos mieste jaunimui iki 18 metų laisvalaikio pasirinkimas yra itin mažas. Nėra jokių, reguliariai vykstančių renginių ar diskotekų. Ne kuo geresnė situacija ir vyresnio jaunimo laisvalaikio atžvilgiu. Paklausus jaunimo, kur šie leidžia laiką savaitgalių vakarais, dažniausi atsakymai – plotai, sodai, daugiabučių rūsiai, laiptinės, net garažai... Argi toks turėtų būti jaunosios kartos laisvalaikio ugdymas? Absoliuti dauguma paauglių net neslepia, jog jų šių dienų didžiausias troškimas yra kuo greičiau pabaigti 12 klasių ir išvažiuoti. Klausimas tik, ar prisiminimai apie jų paauglystės tokį „laisvalaikį“ sukels jiems sentimentus ir nostalgiją, kad būtų ateityje noras sugrįžti gyventi į Uteną.

Mano įsitikinimu požiūris į jaunimo politiką ir jos finansavimą turi būti kuo greičiau keičiamas. Debatų su jaunimu metu esu siūlęs miesto vadovams ne vieną šios problemos sprendimo būdą, tačiau nuomonės išsiskyrė. Akivaizdu, jog programiniai ir technokratiniai santykiai su jaunimu yra neveiksmingi, nes apima tik labai mažą dalį jaunimo ir laukiamo rezultato neduoda. Tikiuosi, jog ateityje renovuotas Taurapilio pastatas taps nauja Utenos jaunimo erdve, tačiau kartu turiu pastebėti, jog pats pastatas, ar jaunimas jame – savaime nėra sprendimas. Reikia pripažinti akivaizdžią problemą ir išvien veikiant ieškoti jos sprendimų.

FaceBook profilis

Susisiek